"Vokiečių aviganių" tema pagrindiniame forume nebeegzistuoja, tad straipsniais, įdomiais faktais, nuorodomis ir kita informacija apie VA dalinkimės čia. Informacija kitomis kalbomis taip pat laukiama. Galbūt informacija, pateikta čia, padės žmonėms apsispręsti, nori jie vokiečio ar ne.
Šioje temoje taip pat galite pasikonsultuoti rūpimais klausimais apie vokiečių aviganius ir aplamai šunis. Pasistengsime Jums atsakyti.
Jei pasigedote kokio nors straipsnio, prašome nesidrovėti ir čia parašyti "pageidavimą".

Vokiečių aviganis viena populiariausių šunų veislių. Kilmė – Vokietija. Vokiečių aviganis yra bandšunis, tapęs itin populiariu sarginiu šunimi. Kilmės šalyje šie šunys kai kur vis dar saugo bandas.

Vokiečių aviganis turi būti išlaikantis pusiausvyrą ir pasitikintis savimi šuo, visiškai nuoširdus ir geraširdis (išskyrus situacijas, kada šuo yra įsiaudrinęs, susijaudinęs), atidus ir klusnus. Jis turi būti drąsus, tvirto charakterio ir iš prigimties apdovanotas koviniu instinktu. Šios visos savybės lemia, kad vokiečių aviganis gali tarnauti kompanionu, sarginiu, apsauginiu, tarnybiniu ar ganymo šunimi.

Sumanus, nuovokus, klusnus, mielas, bet kartu narsus, ūmus, pasitikintis savimi, užgaidus, nepriklausomas. Budrus sargas, nepaprastai ištikimas šeimininkui ir jo šeimai, trokšta šeimininko palankumo ir pripažinimo. Netinka tiems, kas neturi laiko žaisti ir būti su šunimi. Privalo daug judėti, turėti kokias nors pareigas (kad nenuobodžiautų).

FCI 1 grupė – aviganiai. Standartas Nr. 166/30.8.1991/D, veislės kilmės šalis – Vokietija.

Vokiečių aviganis – nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis.
Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas, sugebėjimas veikti savarankiškai, atliekant apsaugines funkcijas, ir tuo pat metu - besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje – štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės, būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui, teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis – vieni - užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys.
aviganis. Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti, ko jis nori iš savo šuns, ir žinant tai, pasirinkti tinkamą partnerį – šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią, kokios pageidauja šeimininkas: šeimos numylėtinio, tarnybinio šuns, parodų žvaigždės, sarginio ir apsauginio, aklųjų vedlio, šuns gelbėtojo, aviganio ar kino aktoriaus.
Vokiečių aviganis – gražus šuo. Eksterjero parodose nedaugelis šunų veislių gali jam prilygti laikysenos didingumu ir kilnumu, risčios laisvumu ir lengvumu, būdingu tik šiai šunų veislei. Vokiečių aviganis gali būti puikiu parodiniu šunimi, tuo pat metu gerai dresuotu ir galinčiu apginti šeimą, namus, turtą ir turinčiu tokį meilų charakterį, kad taptų pačiu geriausiu Jūsų vaikų draugu. Kiekvieno šuns privalumai ir trūkumai pirmiausiai priklauso nuo auklėjimo, aplinkos poveikio, priežiūros ir dresūros.

Reikalavimų taisyklės tokios, kad kartu su šuns išdresiruotumu yra įvertinamas ir kompleksas įgimtų savybių, tokių kaip uoslės aštrumas, sugebėjimas eiti pėdsaku, šuns socialumas, jo noras dirbti, jėga, drąsa, psichikos stabilumas. Jei šuo turi kokių nors trūkumų, tai jie geriausiai išryškėja bandymų metu.

Tarptautiniai dresūros reikalavimai (IPO)
(Trumpa apžvalga)

Dabartiniu metu šalyse, kurios yra įstojusios į Tarptautinę Kinologų Federaciją (FCI), yra naudojama supaprastinta “Schutzhund” versija – tarptautiniai dresūros reikalavimai (IPO). FCI ją priimė tik 1989 m. Helsinkyje.
IPO sudaro trys dalys: A – pėdsekystė, B – paklusnumas, C – gynyba. Reikalavimai skiriasi priklausomai nuo sudėtingumo laipsnio. Yra pirmas (IPO I), antras (IPO II) ir trečias laipsnis (IPO III). Sudėtingiausias – trečiasis.
Šuns amžius bandymų dieną turi būti ne mažesnis nei 14 mėnesių laikant IPO I, 16 mėnesių laikant IPO II ir 20 mėnesių laikant IPO III.
Kiekviena IPO dalis yra vertinama 100 taškų, taigi didžiausia taškų suma negali viršyti 300 taškų. Liudijimas apie bandymo išlaikymą išduodamas tik tuo atveju, jei A ir B (pėdsekystėje ir paklusnume) dalyse surinkta ne mažiau kaip po 70 taškų, o dalyje C (gynyba) surinkta ne mažiau kaip 80 taškų.
Lietuvoje reikalavimai šunų dresūrai dar paprastesni. Norint veisti tarnybinės veislės šunį, tereikia išlaikyti su juo tik IPO I B dalį, tai yra bendro paklusnumo dalyje surinkti ne mažiau kaip 70 taškų. Nežiūrint to, susidomėjimas tarptautiniais dresūros reikalavimais (IPO) vis didėja, vis daugėja Lietuvoje žmonių, kurie su savo augintiniais nori ir gali išlaikti IPO reikalavimus, o keletas šios sporto šakos entuziastų jau yra įveikę ir IPO III laipsnį.

Veislės standartas
(Sutrumpintas)

Bendra išvaizda. Vidutinio dydžio, ištęsto korpuso, stiprus, raumeningas. Skeletas sausas, tvirtas. Patinų aukštis ties ketera 60 – 65 cm, svoris 30 – 40 kg; kalių atitinkamai 55 – 60 cm, 22 – 32 kg. Korpusas ilgesnis už ūgį 10 – 17 procentų.
Temperamentas. Stiprios nervinės sistemos, atidus, pasitikintis savimi, paklusnus, ištikimas ir nepatiklus svetimiems. Turi turėti aiškiai išreikštą kovinį instinktą, būti drąsus ir ryžtingas, kad galėtų tarnauti kaip sarginis, apsauginis, tarnybinis ar gynybinis šuo.
Galva. Pleišto pavidalo (ilgis sudaro maždaug 40 proc. aukščio ties ketera), sausa, ties ausimis saikingai plati, kaukolės ir snukio santykis 50 ir 50 proc. Žandikauliai gerai išsivystę, nosies nugarėlė tiesi, lūpos sausos, gerai prigludusios, tamsios spalvos. Nosis turi būti juoda.
Sąkanda. Tvirta, žirkliška, dantys sveiki ir visi 42.
Akys. Vidutinio dydžio, migdolinės, truputį įstrižos ir neišsprogusios. Akių spalva kuo tamsesnė.
Ausys. Stačios ir vidutinio dydžio. Vertikalios, ausų galiukai aštrūs, kriauklės nukreiptos į priekį. Judant ar esant ramiam gali būti priglaustos.
Kaklas. Stiprus, raumeningas, be nuokaros. Kaklas su korpuso horizontale sudaro 45 laipsnius.
Korpusas. Viršaus linija tęsiasi nuo kaklo pagrindo per išreikštą keterą, truputį nuožulnią (lyginant su korpuso horizontale) nugarą ir šiek tiek nuožulnias strėnas. Nugara stipri, tvirta, raumeninga. Strėnos ilgos ir truputį nuožulnios. Krūtinė saikingai plati, krūtinkaulis – kuo ilgesnis ir išraiškingesnis. Krūtinės gylis sudaro 45 – 48 procentus aukščio ties ketera. Uodega turi būtinai siekti kulnus, bet ne ilgesnė kaip iki pėdos vidurio, nusvirusi nedideliu lanku ir tik susijaudinus gali būti pakelta iki horizontalės lygio.
Galūnės. Priekinės galūnės žiūrint iš bet kurios pusės – tiesios, o iš priekio visiškai lygiagrečios; petikaulis ir mentis vienodo ilgio ir dėl gerai išvystytų raumenų tvirtai prispausti prie korpuso; idealus mentės ir petikaulio kampas yra 90 laipsnių, galimas iki 110 laipsnių. Pėda yra maždaug 1/3 dilbio ilgio ir sudaro su juo 20 – 22 laipsnių kampą. Bet koks nukrypimas nuo šių kampų yra nepageidautinas, nes įtakoja šuns panaudojimo galimybes, ypač mažina jo ištvermingumą.
Užpakalinės galūnės truputį atitrauktos, žiūrint iš užpakalio visiškai lygiagrečios. Blauzdos ir šlaunies kaulai vienodo ilgio ir sudaro maždaug 120 laipsnių kampą, klubai gerai išvystyti, raumeningi. Kulnų sąnariai gerai išreikšti ir tvirti, pėda vertikali kulno sąnariui.
Judesiai. Ristūnas: galūnių kampai ir ilgis turi taip atitikti, kad bėgtų risčia, kilnodamas užpakalines ir priekines galūnes per korpuso ilgį be žymesnių viršaus linijos judesių aukštyn - žemyn. Bet koks užpakalinių galūnių kampo sumažinimas įtakoja šuns tvirtumą ir ištvermę, mažina panaudojimo galimybes. Esant tinkamoms korpuso ir galūnių kampų proporcijoms, risčia plati, galinga ir sukelianti lengvo judėjimo pirmyn įspūdį. Bėgant ramia ir tolygia risčia, galva palenkta į priekį, truputį pakelta uodega, o nuo ausų galiukų per keterą ir nugarą iki uodegos galiuko susidaro švelniai siūbuojanti ir nenutrūkstama nugaros linija.
Kailis ir jo spalva. Kailis su pavilne. Dengiamieji plaukai kuo tankesni, tiesūs, šiurkštūs ir gerai prigludę prie kūno. Juodi su raudonai rudomis, rudomis, geltonomis iki šviesiai pilkos spalvos laukymėmis. Vienspalvė juoda arba pilka su tamsiu šydu. Būtinai juodas balnas ir juoda snukio kaukė. Nedidelės baltos dėmės ant krūtinės arba kojų vidinės pusės taip pat galimos, bet nepageidautinos. Kaukės nebuvimas, šviesios akys, šviesios iki baltumo dėmės ant krūtinės ir vidinių pusių, šviesūs nagai ir raudonai rudas uodegos galiukas traktuojami kaip pigmentacijos nepakankamumas. Pavilnė šviesiai pilka, o balta – neleistina.
Trūkumai. Bet koks nukrypimas nuo standarto laikomas trūkumu arba defektu, kas turi būti nustatyta ir atitinkamai įvertinta.
Dideli trūkumai. Nukrypimai nuo standarto įtakojantys šuns kokybę, laikomi dideliais trūkumais.
Ausys – žemai į šonus styrančios, su raukšle, perlinkusios “stogeliu”, nestovinčios. Pigmento stoka. Stipriai pakenktas bendras tvirtumas. Visi dantų nukrypimai nuo žirkliškos sankandos arba dantų formulės.
Defektai (diskvalifikacinės ydos):
1. Temperamento trūkumas, agresyvumas arba silpna nervinė sistema.
2. Sunki displazijos forma.
3. Monorchai arba kriptorchai, taip pat nevienodo dydžio ar neišsivysčiusios patinų sėklidės.
4. Sužalotos ausys ar uodega.
5. Išsigimimai.
6. Dantų sistemos trūkumai; nėra vieno trečio prieškrūmio (P3) ir kito danties, vienos ilties, vieno ketvirto prieškrūmio (P4), vieno pirmo krūminio (M1) arba antro krūminio (M2), visų trijų dantų arba dar daugiau.
7. Žandikaulio trūkumai; 2 mm. ir didesnė nesąkanda, perkanda, tiesi sąkanda visoje kandžių srityje.
8. Nukrypimas nuo standarto numatytų ūgio normų 1 cm. ir daugiau į vieną ar į kitą pusę.
9. Albinizmas.
10. Balta kailio spalva.
11. Ilgi plaukai su pavilne arba be pavilnės.

Labiausiai paplitusi VA spalva - juoda su įrudžiu (juoda nugara su gelsvai rudomis ar aukso spalvos dėmėmis).

Visai juodų, pilkų ar pilkų su šviesiomis dėmėmis šunų pasitaiko taip pat gana dažnai ir jie gali dalyvauti parodose.



Kai kuriose šalyse balti VA parodose yra diskvalifikuojami, tačiau jų mylėtojai išsikovojo jų pripažinimą FCI kaip atskira veisle, vadinama baltaisiais Šveicarų aviganiais. AKC ir CKC (American ir Canadian Kennel Clubs) juos laiko baltaisiais VA, o ARBA jie pripažįstami kaip Kanados ar Amerikos baltieji aviganiai.
Šveicarų aviganių baltas genas nėra siejamas su kurtumu ar kitomis sveikatos problemomis, tai taip pat nėra albinizmas. Šie šunys turi turėti tamsias akis bei odą, juodą nosį, lūpas, nagus ir padus.

Įdomus straipsnis apie vokiečių spalvas, linijas ir panašias veisles. Anglų kalba. Paspauskite čia, kad jį pamatyti.

Visų Bundessieger Zuchtshau laimėtojų sąrašas. Paspauskit čia.

Ar VA jau skaitosi negrynaveislis, jei jo motina - Rytų Europos aviganė, o tėvas - paprastas (ir atvirkščiai)

Iškart atsiprašau už žinučių redagavimą, bet šioje temoje aš jas redaguosiu. Jei nėra lietuviškų simbolių, kartais sunku suskaityti tekstą, o kadangi ši tema yra klausimai-atsakymai bei straipsniai, norėtųsi, kad ji atrodytų tvarkingai.

Ar VA jau skaitosi negrynaveislis, jei jo motina - Rytų Europos aviganė, o tėvas - paprastas (ir atvirkščiai)
Iš esmės, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų, jis nėra grynaveislis. Dokumentai išduodami veislyne gimstant šuniukų vadai, prieš tai sudarius kergimo aktą ir t.t. ir t.t., o retais atvejais ir suaugusiam šuniui (darant DNR testus ir panašiai - apie tai nesigilinau). Manau, kad apie dokumentus daugiau galėtų papasakoti veisėjai ar, galbūt, dokumentinių šunų šeimininkai (mūsų klube ir apskritai forumuose jų apstu).
Priedo, jei šuniuko tėvai yra skirtingų veislių, tai šuniukas tuo labiau negali būti priskirtas kuriai nors veislei.
Dėl formuluotės. Tokios veislės kaip Vakarų Europos VA išviso nėra, tad aš pataisiau , kad nesuklaidinti kitų žmonių. Man rodos, kad turėjai omenyje Rytų Europos aviganę, taip? Ir ką turi omenyje sakydama "paprastas" tėvas? Tai mišrūnas ar, kaip sakai, "paprastas" VA?
Tikiuosi, kad mano atsakymas tau šiek tiek situaciją išaiškino. Jei kur nors suklydau - pataisykite mane, gal ne taip suformulavau ar ne tą pasakiau.

Tekstas verstas iš labai ilgo straipsnio rusų kalba. Atsiprašau dėl galimų klaidų bei netikslumų, kurie galėjo atsirasti vertimo eigoje. Priedo, straipsnis senas, tad jei kas nors pasikeitė ar tekste yra "melagingų parodymų", prašau nepykti ir mane pataisyti. Stengiausi per daug neįnikti į smulkmenas, kad neišsiplėsti. Tekstas gali atrodyti nebaigtas, kadangi tikrojo straipsnio gale - pasakojimai apie Lenkijos VA klubą ir panašiai (). Nemanau, kad būtų įdomu skaityti apie 80´ųjų lenkų vokietistus, tad tą dalį praleidau.

1898 metais buvo patvirtintas pirmasis vokiečių aviganių standartas, kuris beveik nepakito ir galioja iki šiol. Tačiau nedideli pakeitimai buvo. Visų pirma, iš standarto buvo išbraukti kailio tipai, kurie šiandienai nėra veisiami: tai ilgaplaukis ir trumpaplaukis veislės variantas.
Veislės įsteigėjas - žmogus, viską suprojektavęs ir surašęs vienuolika tomų užimančiame darbe, buvo Maksas fon Štefanicas. Jis buvo vokiečių oficierius, kuris gerai žinojo vokiečių aviganį ir ir jį puikiai aprašė veikale "Aviganis vokiečių žodžiuose ir iliustracijose".
1899 m. Štefanicas ir Arturas Mejeris aplankė nedidelę šunų parodą Karlsrujėje. Parodoje jie pamatė patiną, pranokusį visus lūkesčius: vilko dydžio, gelsvai pilkas, vidine jėga primenantis pirmykštį šunį. Šuns šeimininkas paaiškino, kad Hektoras fon Linkshrainas, nors ir atvestas į parodą, yra gabus darbinis patinas ir, nepaisant panašumo į vilką, turi įgimtą polinkį tarnauti žmogui. M. Štefanicas nusipirko Hektorą ir "perkrikštijo" Horandu fon Grafratu. Tais pačiais metais abu minėti kinologai įsteigė Vokiečių aviganių savininkų sąjungą (prezidentas - M. Štefanicas) ir pirmuoju į vokiečių aviganių veislės knygą įrašė Horandą fon Grafratą. Šis šuo ir pradėjo šlovingą naujos veislės kelią. Galbūt šios jaunos veislės sėkmės paslaptį atskleidžia M. Štefanico žodžiai apie aviganį Horandą fon Grafratą: " Horandas - svajonių įsikūnijimas. Jis stambus, 60-61 cm ties ketera, taisyklingo sudėjimo, proporcingas, tvirtas ir stiprus, nepriekaištingos formos galva, stiprių nervų. Puikus jo elgesys - visiškai atsidavęs šeimininkui. Judrus ir pasiryžęs veikti. Malonus su draugiškais žmonėmis, bet ne prisiplakėlis. Jis noriai dirba".

Vėliau Horandą pakeitė kiti šunys. 1909 m. čempionu tapo Hetelis fon Ukermarkas (Hettel von Uckermark). Su šiuo šunimi prasidėjo juodų su įvairių atspalvių rudomis arba gelsvomis laukymėmis aviganių veisimas. Gaila, kad šiandien, nors ir įrašytos veislės standarte, išnyko labai populiarios vokiečių aviganių spalvos - juoda arba pilka su tamsiu šydu. Dabar Vokietijoje pilkus su tamsiu šydu aviganius stengiasi išlaikyti "fon Arlet" veislynas, kiekvienais metais pasaulinėje vokiečių aviganių parodoje demonstruojantis puikią šių šunų grupę.
Apie 1925 metus dėl imbridingo (kryžminami artimi giminaičiai) ir simpatijų stambiems šunims vokiečių aviganiai pasidarė dideli, kvadratiški ir nerangūs, nukentėjo jų darbinės savybės. Pastebėję šiuos trūkumus, vokiečių kinologai įvedė apžiūras, kuriose buvo atrenkami kanditatai, galėsiantys veisti. Šunys būdavo detaliai aprašomi, pateikiamos rekomendacijos (apžiūrų pagrindu atsirado vadinamasis "kiorungas").

Po Makso fon Štefanico mirties pagrindinio veislėjo postą priėmė daktaras Funkas, kuris juo buvo kelias dešimtis metų. Vėliau daktaras Rummelis ir dabar Germanas Martinas.

Nuo Štefanico darbo su veisle pradžios visuomet vyravo įsitikinimas, jog VA veisimas - tai darbinio šuns veisimas. Tai yra svarbiausia. Ir tik iš tokio kampo galima žiūrėti į vokiečių aviganį. Dėka šito, VA iki šiol liko darbiniu šunimi. Egzistuoja daug gražių ir įvairių veislių, kurios išėjo ant sofų ir kušečių kaip dekoratyviniai šunys, praradę savo darbines savybes ir charakterį. Maksas fon Štefanicas ryžtingai priešinosi tam, kad būtų gerinamas tik šuns eksterjeras, nekreipiant reikiamo dėmesio į darbines aviganių savybes. Kad taip neatsitiktų, M. Štefanicas sukūrė šunų mokymo ir dresūros sistemą – "Schutzhund" (SchH). Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes suteikė galimybę mokyti šunis, laikantis vieningų reikalavimų, siekiant tobulinti jų įgimtus gabumus ir objektyviai įvertinti rezultatus. Remiantis šia sistema yra paruošiamas šuo – gynėjas. Tai reikalavimai, kurie išaiškina psichines, protines ir fizines šuns savybes bei jų atitikimą veislės standartui.

Šių reikalavimų užuomazgos atsirado Vokietijoje jau prieš 100 metų, kaip metodika ruošiant šunis karinei tarnybai. Dabartiniu metu tai pavirto į sporto šaką, kur geriausiai pasireiškia įgimti darbinio šuns gabumai, lavinami įgyti įgūdžiai, vykdoma šuns kontrolė (absoliutus paklusnumas ir norimas elgesys kritinėje situacijoje), išryškėja šuns temperamentas, o taip pat gaunami duomenys veislinei atrankai ir veisimui.
Reikalavimų taisyklės tokios, kad kartu su šuns išdresiruotumu yra įvertinamas ir kompleksas įgimtų savybių, tokių kaip uoslės aštrumas, sugebėjimas eiti pėdsaku, šuns socialumas, jo noras dirbti, jėga, drąsa, psichikos stabilumas. Jei šuo turi kokių nors trūkumų, tai jie geriausiai išryškėja bandymų metu.

Yra žinoma, jog vokietis turi ūgio apribojimus. Patinas negali būti žemesnis 60 cm ir aukštesnis 65 cm. Vokietijoje dauguma šunų daeina iki aukštesniosios ribos, yra ir stambesnių. Ūgis - tai ne tik formato klausimas, kadangi, pvz., rusų kurtas irgi gali būti aviganio ūgio, tačiau bus lengvas ir plokščias. Tai ne bus šuo-gynėjas, toks santykis yra geriausias, esant vidutiniškam patino ūgiui - 62,5 cm - masė 36 kg. Taip pasakė Štefanicas, taip yra ir dabar. Patinai ir kalės turi būti šiame standarte. Kodėl ne mažiau ir ne daugiau? Mažas šuo praranda darbinę vertę - jį galima nuspirti, jis nekelia baimės. Stambus šuo - ūgio padidėjimas vienu centimetru lemia kūno masės padidėjimą 1-2 kg. Kaulai, kailis - viskas sveria. Geras sportininkas visuomet vidutinis. Stambus, sunkus šuo praranda judėjime ir temperamente, tokie taip pat nevertinami, dėl to idealus - vidutinis. Žinoma, jis turi būti proporcionalus, šunyje viskas turi būti suderinta.
Pas aviganį daug proporcijų, jas galima matyti tarp daugelio skirtingų elementų. Visų pirma, teisėjas turi atkreipti dėmesį į veislingumą. Jis turi jausti, jog tai - aviganis, o ne skalikas ar terjeras. Iš jo akių, ausų, galvos turi "kibirkščiuoti" veislė. Tai turi būti aviganio išsireiškimas. Antra, į ką turi atkreipti dėmesį aviganių žinovas - tai lytinis tipas. Tai labai svarbu. Patinas turi būti vyriškos išvaizdos, kalė - moteriškos. Patinas negali atrodyti moteriškai ir atvirkščiai. Tai yra biologiškai dėsninga ir akivaizdu.

Toliau apie proporcijas. Jau buvo sakyta apie proporciją: ūgis - masė, prie jos negrįžtame.

Galvos proporcija: perėjimas nuo kaktos į snukį skiria galvą pusiau. Vokietijoje ir tarptautiniuose standartuose sakoma, kad snukio ir smegeninės kaukolės dalies ilgiai turi būti lygūs, t.y. santykis - 50% - 50%. Vokietijoje šis santykis 60% - 40%, t.y. snukis trumpesnis. Tai susieta su darbiniu tipu. Ilgas snukis, su 50% visos galvos ilgio ilgiu, šiek tiek primena kurto galvą. Naivuoliai sako, jog atsiranda intiligentiška išvaizda, tačiau intilegintiškumo čia nėra. Sulyginkime su žirklėmis. Jei kirptumėte vielą žirklėmis, tai kirptumėte ją dalimi, esančia arčiau sujungimo, kadangi šičia jėga didesnė. Ilgas snukis silpnina griebtį. Trumpas snukis mažiau atsiveria ir neduoda gerai įkąsti į storą rankovę, dėl to ilgas ir trumpas snukiai blogi. Geriausias variantas - 50% prie 50%.

Sekanti proporcija. Reikia neužmiršti, kad didžiausią vokiečių aviganio procentą privalo sudaryti muskulatūra. Ji šuniui leidžia dirbti ir judėti. Štefanicas rašė, kad raumenys turi sudaryti 53%, kaulai apie 14%, oda su kailiu 12%, kraujas apie 8%, širdis, kepenys ir kiti viduriai - maždaug 13%. Tai taip pat svarbios proporcijos, kadangi šioms esant neteisingoms, šuo praranda darbines savybes. Ar dažnai jos yra pažeidžiamos? Labai dažnai. Pas šunis, kurie guli ant sofos, mažai juda, ko bus daugiau? Akivaizdžiai riebalų, ir nebus pakankamai raumenų, o juk lašiniai neduos šuniui jėgų. Rezultate tokie šunys turi antsvorio ir neturi muskulų.

Galų gale, pereikime prie paskutinių proporcijų. Aviganis padalintas į tris dalis: visų pirma galva, kuri pati padalyta į dvi dalis, santykiu 1:1. Jei kalbėti apie aukštį, šuo taip pat padalintas perpus, kas reiškia - krūtinės ląsta sudaro 60% aukščio ties ketera. Šuns ilgis turi santykiauti su aukščiu 10 su 9. Kūnas padalintas į dvi dalis. Galinė kūno dalis turi sudaryti 30% viso kūno, vidurinė dalis 42% ir priekinė 28%. Tai turi atsiminti teisėjas. Niekas neturi laiko ir galimybių to išmatuoti, bet šitai turi pamatyti įgudusi akis.

Matote, kad aviganis ištemptas. Tai yra charakteringas visų ganymo šunų bruožas. Jie buvo sukurti vienam tikslui - ganyti bandas. Vokiečių aviganis turi bėgti žemai besiklojančia risčia, nes tai geriausias būdas bėgti nepavargstant.

Dar apie kelis dalykus. Aviganis privalo turėti puikią klausą, ir dėl to ausys pas jį stovinčios, nukreiptos priekin, gerinančios klausymo galimybes. Esama įvairių ausų, ir jos skirtingai atrodo skirtingose šalyse. Vokietijoje ausys mažesnės, geriau stovinčios, stipresnės. Pas aviganius yra nuleipusių ausų tendencija. Šios nuleipusios ausys periodiškai atsiranda pas aviganį, patvirtindamos genetikos dėsnius. Kitur aviganių ausys didesnės, pretenzijų ausų dydžiui neturima. Žinoma, tai nereiškia, kad vokietis gali turėti asilo ausis, tačiau jei ausies audinys tankus, ausis gerai laikosi, tai didelė ausis nėra yda.

Šuns akys stovi įskypai, ne apvalainos, ne tiesiai stovinčios, kadangi šuo turi gerai matyti bandą. Jos yra migdolo formos. Be to, kreivai pastatytas akis mažiau veikia vėjas, išgaubtos akys dažniau paveikiamos uždegimų, todėl įstrižai išdėstytos akys geriau. Žinoma, jos neturi būti mažos. Kuo tamsesnės vokiečių aviganio akys, tuo geriau.

Spalvos. Dauguma vokiečių aviganių yra aukso/rudos spalvos, juoda nugara bei tamsiu snukiu. Paskutiniu metu praktiškai neliko pilkų aviganių, kadangi visi nori turėti šunį, panašų į Komisarą Reksą. Žmonės nori - veisėjai veisia. Yra daug teisėjų manančių, kad tai blogai, kadangi istorija parodė, kad juodo pigmento šaltiniu yra pilkai juodas aviganis. Prieita nuomonės, kad geriausia kryžminti juodus su įrudžiu šunis su pilkšvais šunimis, kad gautųsi ryškios kailio spalvos. Galima sakyti, kad tai oranžiškai-juodas šuo. Tačiau nuvertinti pilkų VA neverta, ypač turinčių tamsias dėmes ant pirštų. Tokį patiną sukergus su net labai šviesia kale, galima grąžinti tamsias spalvas. Be to, tarp senų veisėjų sklando nuomonė, kad pilki aviganiai labiau atspari ligoms, geriau dresuojasi, geriau dirba. Tai diskutuotinas faktas, kadangi jis nėra paremtas moksliniais faktais. tačiau sakoma, kad pilki šunys yra stambesnio sudėjimo.

Kailis. Veisiami tik standaus plauko šunys. Taip pat yra ilgaplaukė vokiečių rūšis, t.y. tokie šunys, kurie turi ilgus plaukus už ausų, ant kelių, kojų. Jei šuniuko ilgas kailis už ausų, vadinasi jis užaugs ilgaplaukis. Tačiau tokie šunys netinka veisti. Kodėl? Todėl, kad šie šunys nėra darbiniai. Lyjant lietui, ilgaplaukis šuo kiaurai peršlampa, šąla, peršąla. Standžiu, kietu kailiu vanduo nubėga. VA turi turėti gerai išsivysčiusią pavilnę, kuri leidžia net žiemą miegoti ant sniego. Taip gali tik vokiečių aviganis.

Iškart atsiprašau už žinučių redagavimą, bet šioje temoje aš jas redaguosiu. Jei nėra lietuviškų simbolių, kartais sunku suskaityti tekstą, o kadangi ši tema yra klausimai-atsakymai bei straipsniai, norėtųsi, kad ji atrodytų tvarkingai.

Ar VA jau skaitosi negrynaveislis, jei jo motina - Rytų Europos aviganė, o tėvas - paprastas (ir atvirkščiai)
Iš esmės, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų, jis nėra grynaveislis. Dokumentai išduodami veislyne gimstant šuniukų vadai, prieš tai sudarius kergimo aktą ir t.t. ir t.t., o retais atvejais ir suaugusiam šuniui (darant DNR testus ir panašiai - apie tai nesigilinau). Manau, kad apie dokumentus daugiau galėtų papasakoti veisėjai ar, galbūt, dokumentinių šunų šeimininkai (mūsų klube ir apskritai forumuose jų apstu).
Priedo, jei šuniuko tėvai yra skirtingų veislių, tai šuniukas tuo labiau negali būti priskirtas kuriai nors veislei.
Dėl formuluotės. Tokios veislės kaip Vakarų Europos VA išviso nėra, tad aš pataisiau , kad nesuklaidinti kitų žmonių. Man rodos, kad turėjai omenyje Rytų Europos aviganę, taip? Ir ką turi omenyje sakydama "paprastas" tėvas? Tai mišrūnas ar, kaip sakai, "paprastas" VA?
Tikiuosi, kad mano atsakymas tau šiek tiek situaciją išaiškino. Jei kur nors suklydau - pataisykite mane, gal ne taip suformulavau ar ne tą pasakiau.
Čia iškarto matosi taip vadinamas veisėjų požiūris į VA. Be to, visais atvejais, - VA - jis visada yra VA, nesvarbu, ar rytų, ar vakarų aviganis...

Atskyrimas juk prasidėjo po II pasaulinio karo pabaigos (Tarybų Sąjungoje, negalėjo būti Vokiečių aviganio)... Be to, tuo metu vokiečiai siek tiek skyrėsi nuo šiuolaikinių VA...

Ar šuo turi dokumentus, ar jis jų neturi, - nuo to jis netampa grynaveisliu... Jei vesimo linijoje nebuvo primaišyta kitu veislių, - tai čia ir ežiukui aišku, kad VA yra grynaveislis...

Kažkada vaikystėje nusipirkau VA be dokumentu (kaip pasirodė toliau - Rytų Europos)... Baltarusijoj už 10 USD... Kaimynas po gero pusmečio nusipirko VA su dokumentais tais laikais už 120 USD, čia, Lietuvoje, iš kažkokio rimto veislyno... kai užaugo, tai pagal dydžius ir formas buvo beveik vienas prie vieno... ir nugaros normalios kažkodel. Tik spalvos skyrėsi... Nors, jei tau taip žiūrint, griežtai, - tai dar galima buvo pasiginčyti, kieno grynaveisliškesnis...

Nuėjau viena karta i VA paroda, pažiūrėjau, - ir pagalvojau, kad mano Rembo už 10 USD geresnis pagal visus parametrus, negi tie kitų už bile kokius pinigus ir su dokumentais...

Apie darbinius (darbines linijos VA) - visai kita kalba... Jokioje parodoje jie neužims net prizines vietos, - per dideli, per stambus, per daug agresyvūs, nepatiklūs svetimiems... Be abejo, dokumentų jie neturi... O gal norit pažiūrėti darbiniu šunų nuotraukas, - tai įdėsiu į savo profilį... arba geriau į www.sunysK5.lt užeikit ... ten visi VA ir belgai dirba kaip skruzdėliukai... Policijoj, kariuomenėj, pasienyje ir muitinėje dirba taip vadinami darbiniai VA - nedokumentiniai... Bet turintys geležinius nervus, nebijantys nei šūvių nei sprogimų, atlaikantys tokį psichologinį spaudimą, kurio nepakels joks parodinis VA, arba nebent ji labai stipriai ruošti reikės...

Dokumentinių šunų veisimas turėtų garantuoti stabilią psichiką, gerą temperamentą, gera konstituciją... Nu, nu... buvau daugelyje dresiravimo aikštelių, ir mačiau labai daug psichuotų grynaveisliu- dokumentinių VA (o gal ir dresūros sugadintų), ir nežinia iš kur pirktų vilkšunių, kurie jau per 5-7 treniruotes vaikšto be pavadėlio pagal IPO reikalavimus...

Kalbant apie veislę, kaip atskirą VA veislę, - šiuolaikiniu VA laikomas būtent tas šuo, kuris išsivystė iš taip vadinamų Vakarų Europos veisėjų šunų (jei norit, Vakarų Vokietijos veisėjų), o, kadangi Europa buvo padalinta ir Rytų ir Vakarų blokus, ir gyvenome kaip už plieninės sienos (tiksliau, - betoninės) - tai ir šunininkystė vystėsi šiek tiek izoliuotai... Todėl rytuose, toliau Rusijoje, ir išsivystė labiau bei paplito taip vadinama Rytų Europos aviganių linija, kuri iš esmės yra truputį užaugęs ir pastambėjęs, o dėl to ir labiau išsitiesęs vokiečių aviganis...

Beje, senesnėse enciklopedijose, jei paieškosite, beveik visur rašo - "vokiečių aviganis (Rytų Europos aviganis)" - , neišskiriant jų labai...

Pats asmeniškai, jei tektų rinktis, sargybiniam darbui ir nusikaltėlio sulaikymui. statyčiau už Rytų Europos aviganį, o pedsekystės klausimais ir paieškos darbams, bei šuns - kompaniono vaidmeniu rinkčiausi taip vadinamą Vokiečių aviganį...

Bet visais atvejais, - jie žiuri į mus didelėmis ir ištikimomis akimis, pasiruošę visada mum padėti ir stoti už mus prieš bet ką ir bet kokiomis sąlygomis...

Pirmiausia, tai:
Vokiečių aviganis ir Rytų Europos aviganis yra dvi skirtingos veislės su skirtingais standartais.
Policijoj vadinami VA be dok yra ne darbinių linijų, o tik turintys geras darbines savybes panašūs į VA.
Darbinių linijų VA yra su dok Lietuvoje ir jau gana daug.

Pirmiausia, tai:
Vokiečių aviganis ir Rytų Europos aviganis yra dvi skirtingos veislės su skirtingais standartais.
Policijoj vadinami VA be dok yra ne darbinių linijų, o tik turintys geras darbines savybes panašūs į VA.
Darbinių linijų VA yra su dok Lietuvoje ir jau gana daug.
Deja, nėra visiškai taip... Na, bet tiek to... Neįžeidinėsim patriotiniu jausmų...

Dokumentai šunims būna tada, kai juos priregistruoji kokiam nors klube ar asociacijoj... Po to seki visų procedūrų ir tvarkos...

Darbiniu šuniu vadinamas toks, kuris dirba kokioje nors struktūroje ar armijoje, - čia jau taip grubiai, - tokių sąlygų jam nesukurs jokia sportinė organizacija...

Pagal FCI, Rytų Europos aviganiai nėra pripažįstami kaip atskira veislė, - o tai reiškia, kad tai yra tas pats VA... kas, pavyzdžiui, JAV nėra visiškai išskiriama...

Darbinė linija atsiranda tada, kada ir tėtė ir mama buvo darbiniai, ir vaikučiai darbiniai, ir tada 3 - jų mėnesių šuniukas nieko nebijo ir ramiai elgiasi, ir komanda reaguoja beveik nemokintas...

Kaip pavyzdį, pateiksiu realų faktą: yra VA, kurio tėtė ir mama pasieny dirba, kažkokiam antiteroristiniam padaliny, - na jų darbas yra sulaikymas (kandimas).. tai jų šunelis, kai pamato į jį ištiestą ranka, - iškarto kanda, net nemokintas...

Darbinė linija, - tai tik žmonių sugalvotas apibrėžimas. Atskiro porūšio nėra, be abejo. Bet yra šunys, su šiek tiek kita psichika... Gerai, kad su dokumentais pasitaiko... Bet jei nenaudoju šunio pagal paskirtį, - ta darbine linija išblėsta...

Kiek metų dirbi ir domiesi dresūra bei šunimis? Jei net nežinai kaip šunys dokus gauna. Ir visiškai nieko nežinai apie VA show ir work klases.
Aš vaikštau į k-9 mokyklą, kurios dresuotojas turi patirtį ne 6 metus, o daugiau kaip 20 metų. Turi dvi VA kales darbinių linijų iš Vokietijos.

Pasiskaityk, sužinosi kaip šunys dok gauna

http://www.kinologija.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=14&Itemid=28

Kiek metų dirbi ir domiesi dresūra bei šunimis? Jei net nežinai kaip šunys dokus gauna. Ir visiškai nieko nežinai apie VA show ir work klases.
Aš vaikštau į k-9 mokyklą, kurios dresuotojas turi patirtį ne 6 metus, o daugiau kaip 20 metų. Turi dvi VA kales darbinių linijų iš Vokietijos.

Pasiskaityk, sužinosi kaip šunys dok gauna

http://www.kinologija.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=14&Itemid=28

Viska as puikiai zinau, kauip jie gaunaumi ir uz kiek jie gaunami...

Bet mes cia susiruosiem nesigincyti... Kiekvineo suo yra darbinis, ir neduok Dieve izeisi seimininka, sumenkinus jo suns savybes...

Taigi, nesiparink, - tu viska zinai, ir esi protingiausia...

O dirba as su sinimi nuo 16 metu... Ir bendravau bei dirbau su policijos kinologais, kur patirtis darbo su sunimis net 27 metaI... Cia, aisku, jei kam tai rupi...

Tik labai daznai, padaryti is gero suns gera darbini suni, - yra gan nelengvas darbas... o is blogo sunio padaryti gera darbini suni, - yra labai didelis darbas... ir daznai dresuotojas, kurio patirtis virs 20 metu tuo neuzsiims...

Vat tik nezinau, anksciau dar ankstesniais laikais vykdavo ivairios tarnybiniu sunu varzybos, - turek dideli suni ir pirmyn... ar su dokumentasi ar be... dabar gal tik biatlonas liko... ten i pasireiskia tos "darbiniu sunu savybes"...

Siais laikais suns darbines savybes pasireiskia dresuros varzybose ir egzaminuose.
Pas mane beje show klases su gerom darbinem savybem. Ir neturiu del ko isizeist juk ne as laikau darbinius. Tik tau aiskinu kad yra VA show klases ir work klases. Jie skiriasi tik kaina ir standartu. Darbines klases suo ringe bus beveik visada paskutinis. Va tokie skirtumai kalbant apie sunis su dok.

O be dok sunu n.... gali buti darbiniu, nes ju darbiniu savybiu nieks netikrina, todel nezinai koki tvari gali isigyt.

Siais laikais suns darbines savybes pasireiskia dresuros varzybose ir egzaminuose.
Pas mane beje show klases su gerom darbinem savybem. Ir neturiu del ko isizeist juk ne as laikau darbinius. Tik tau aiskinu kad yra VA show klases ir work klases. Jie skiriasi tik kaina ir standartu. Darbines klases suo ringe bus beveik visada paskutinis. Va tokie skirtumai kalbant apie sunis su dok.

O be dok sunu n.... gali buti darbiniu, nes ju darbiniu savybiu nieks netikrina, todel nezinai koki tvari gali isigyt.
Na, matau nerimsta zmogus.. na ka padarysi...

http://www.tempo.lv/index.php?adr=http://www.tempo.lv/about/library/vilkova.html

perskaityk si traipsni, jei rusikai skaitai... ten is esmes viskas parasyta... darbiniai sunys, - tie kurie dirba... kasdien... o sportiniai, - jie yra sportiniai...

Deje su rusu man prastai bet lietuviska mielai perskaityciau.

Taip sutinku del to kad darbinis- tai dirbantis suo. Bet as sakau, kad VA yra darbiniu liniju- i sios linijos sunis kreipiamas demesis i ju savybes, o ne eksterjera. Ypatingai jie populiarus vokietijoje, bet jau ju yra ir lietuvoje. Yra viena kalyte ir siam forume. Kaune darbiniu liniju va veisia dresuotojas k-9 dresuros aiksteles savininkas. Jo viena kale turejo jau dvi vadas ir beveik visi suniukai iskeliavo dirbti, pasieni, muitines, policija. Bet realybe yra tokia kad superines darbines savybes dazniausiai turi sunys be dok.
Tavo suo man ziauriai grazus, todel ir klausiau ar jis su dok.

Tuoj išversiu tą straipsnį. Uj, patinka man tokias diskusijas paskaityt

Tuoj išversiu tą straipsnį. Uj, patinka man tokias diskusijas paskaityt
Neversk pazodziui, o padaryk esmine santraupa...

Mano suo pats yra be dokumentu... Nors... Jo tevas yra is Maskvos tarnybiniu sunu veislyno, su dokumentais... Motina is Vokietijos, irgi su dokumentais... o suniukams nedare, kadangi jokiose parodose nedalyvavo... taip suprantu... nors tevas kadaise lyg ir dalyvo...
Bet, gal reikai kazkaip vina diena pasiryskinti, ir atsikopijuoti tuos dokumentus, ar bent jau paziureti, - is kokiu ten tu darbiniu ar nedarbiniu liniju jie ten...
Nors, mano sunsnukis pasiruioses dirbti kaip skrusdele...

bet, manau, daugelis jaunu sunu tiap elgtis pasiruose...